Sutarėm dėl interviu, skubu, galvoje sukasi daugybė klausimų, kuriuos noriu pateikti Vilmantui Dambrauskui – dizaineriui, dailininkui, fotografui, pedagogui, rengiančiam autorines parodas, kuriančiam filmams, knygoms, pačiam išleidusiam tris fotografijos knygas, dalyvaujančiam nesuskaičiuojamoje gausybėje projektų Šiauliuose ir svetur (svetur gal ir daugiau). O iš tiesų man smalsu tik viena – kodėl jis fotografuoja išskirtinai tik žmones. O ir tos fotografijos atrodo ne kaip portretai, o greičiau kaip istorijos.

Studija studentų bendrabučio pusrūsyje, padalyta lyg į du pasaulius (balta-juoda), susimaišius ryto kavos ir kūrybiško daiktų chaoso aromatams, atrodo pati ta vieta istorijoms pasakoti. Kartais jos čia atsiskleidžia pamažu po vieną, o kartais įpuola viena po kitos.

Taip Vilmantui nutiko neseniai per trumpą laiką ruošiant didžiulę dramos aktorių fotosesiją, kurios darbų fragmentus ant Valstybinio Šiaulių dramos teatro sienos matė „Šiaulių naktų“ praeiviai, o pagrindinė aktorių fotogalerija bus atidaryta teatro fojė, minint Valstybinio Šiaulių dramos teatro 85-metį šį sekmadienį, rugsėjo 25 d.  

– Čia gi nieko nėra. Tik sienos: viena balta, kita juoda. Kaip jūs išgaunate tiek daug skirtingų nuotaikų, įvairių istorijų tokiame monotoniškame fone?
– Aš manau, kad žmogus yra ir fonas, ir pirmas planas, ir antras planas, ir koks tik nori planas. Jis savimi užpildo visą studijos erdvę. Ir jei pažiūrėtume į šias nuotraukas – argi čia ko nors trūksta, argi reikia kokio nors interjero? Būna, kad kartais norisi kokio daikto, detalės šalia. Kai kviečiu žmogų fotografuoti, aš galvoju apie jį.   

– Ar man neteko matyti jūsų kitokių darbų – gamtos, peizažų, urbanistikos, ar jūs iš tiesų to nefotografuojate?
– Man neįdomi nei gamta, nei urbanistika. Kas gali būti įdomiau už žmogų? Žmogus – tai stebuklas. Kiekvienas žmogus su savo istorija, su savo patirtimi. Ir kai tu dirbi, tu dalijiesi su juo: tu duodi jam savo, jis pateikia tau savo patirtį. Ir nepalyginamas yra fotografavimas studijoje su fotografavimu kažkur lauke, nes ten absoliučiai viskas trukdo (debesys, aplinka, emocijos). Tik studijoje žmogus būna tikras.

– Kai kas sako, kad žmogų sunku fotografuoti. O kam, turint vieną gyvenimą, eiti paviršiumi, ieškoti, kur lengviau?
– Aš nenoriu, man neįdomu. Man įdomiausia tai, ką iš to žmogaus aš gaunu. Man šito reikia, aš pasikraunu iš to žmogaus.

– Nebūna per daug, nepersisotinate?
– Praktiškai dirbi dėl vieno kadro, dėl to vienintelio, kai pasakai „va, turiu“, nors dėl jo padarai šimtus. Ir tau negaila laiko, pastangų dėl to vienintelio kadro. Toks tas fotografijos stebuklas. Būna  kelios dešimtys neblogų nuotraukų, bet tuomet visos jos panašios, mažai viena nuo kitos nutolusios emociškai ir tampa bevertės. Daug nuotraukų, net gražių, reikia išmesti, kad liktų tik tos kelios, tada jos turi išliekamąją vertę.

– Kaip jūs priverčiate papasakoti žmones savas istorijas: žaidžiate pozomis, šviesomis ar išlukštenate pamažu iš kiauto?
– Ką tik buvo aktorių fotosesija: daug žmonių ir labai trumpas laikas. Buvo tokių, kuriuos aš pažinojau, bet buvo ir tokių, kuriuos mačiau pirmą kartą. Žmogaus „išlukštenti“ neįmanoma, jei jis užsidarys. Bandome kalbėtis, ieškoti sąlyčio taškų. Bet jei žmogus neatsiveria, nenori su manimi kalbėtis, vadinasi, aš jam neįdomus kaip žmogus, istorijos nėra ir fotosesija bus nepavykusi, nors modelis gali būti idealus.

– Ar ir fotografijoje galime pritaikyti posakį „chemija neįvyko“?
– Fotografija yra vienatvės menas. Ateiti fotografuotis turi ateiti pabuvęs su savimi, nes staiga turi objektyvui, nepažįstamam žmogui, visam pasauliui pateikti, koks tu esi. Koks modelis turi būti drąsus, kad prieš objektyvą pasakytų „aš dabar nebevaidinsiu, nebevaidinsiu prieš save, nebevaidinsiu prieš kaimynus, dabar aš būsiu savimi“. Ir tai yra didžiausia vertybė. Kai žmogus šitą suvokia, tada mes dirbam. Aš jam sakau „nevaidink“.

– Aktorių fotosesija buvo. Sakyti „nevaidink“ aktoriams – tai tolygu atimti iš jų teisę būti savimi?
– Aš myliu aktorius, labai gerbiu juos. Buvo daugybė žmonių, net 31, ir kiekvienas iš jų – asmenybė. Tai reto pažeidžiamumo žmonės, jie visi talentingi, jie visi plikais nervais kabinasi į žiūrovą. Išeina į sceną ir jie nieko neturi (tapytojas turi teptuką, fotografas – fotoaparatą). O jie – tik tai, kuo juos aprengė, tuo jie ir būna.

Žinau, kai fotografuodamas prašau aktorių nevaidinti, aš juos truputi įžeidžiu, nes jie yra profesionalai, jie moka vaidinti. Bet man įdomesni aktoriai kaip žmonės, o ne kaip aktoriai. Ir, kai prašau „nevaidink“, aš juos skaudinu, bet, jei praeina tas momentas ir jie supranta, kad aš nenoriu jų įžeisti, tai istorija pavyksta.

Ir va, tie žmonės ateina fotografuotis vienas po kito (buvo kad per dieną penki!), visi skirtingi, su skirtingomis gyvenimo istorijomis, su visu Lietuvos atvaizdu. Ir tu matai ir brandą, ir liūdesį, ir neviltį, ir praradimą. Ateina jauni, pilni energijos, kuri liejasi per kraštus, jie strakalioja, tenka juos nuo lubų krapštyti.

Tomis dienomis aš grįždavau namo taip pavargęs ir išsisėmęs, kad negalėdavau kalbėti. Ne tai, kad atidavęs, bet persisunkęs tomis istorijomis, tomis emocijomis. Juk tos emocijos – tai spalvos, tai emocijų paletė kurią tu naudoji darbui. Svarbu, kad žmogus ateitų fotografuotis pabuvęs vienatvėje, subrendęs, ir tuomet jie su fotografu gali pasidalinti savo vienatvėmis. Tada įvyksta ta chemija. Man buvo įdomu, tomis dienomis patyriau tokį trumpalaikį įsiliejimą į aktorių šeimą.   

– Iššifruokite pačią fotosesijos idėją. Portretuose nėra spalvų. Bus tik „juodoji“ galerija ir „baltoji“ galerija.
– Bevaikštant po teatro priesalio erdves išaiškėjo dvi užduotys: „juodoji“ aktorių fotoportretų galerija šonuose ir „baltoji“ portretų siena centre, kurią pirmiausia ir pamatys pro duris įžengę žiūrovai.

2016 09 22 04

2016 09 22 02

2016 09 22 03

 

2016 09 22 01

Iš  Valstybinio Šiaulių dramos teatro 85-mečiui kurta aktorių fotoportretų parodos: Juozas Žibūda, Eduardas Saulius Pauliukonis, Inga Norkutė, Rimanta Krilavičiūtė.
Vilmanto DAMBRAUSKO nuotr.

 

Į viršų